Laiškai istorijai

 Nuo Vasario 16-osios iki pat Kovo 11-osios ,,Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ drauge su LRT televizija kvietė visos Lietuvos vaikus dalyvauti LR Prezidento Gitano Nausėdos inicijuotoje akcijoje ,,Laiškas istorijai“.

 Šioje akcijoje dalyvavo ir mūsų gimnazijos mokiniai. Jie rašė laiškus juos įkvepiančioms istorinėms Lietuvos asmenybėms. Laiškuose pasakojo apie Lietuvą šiandien, dėkojo už istorinės asmenybės darbus mūsų šaliai, pasidalino mintimis, kaip ji įkvepia jauną žmogų kurti Lietuvą šiais laikais.

Ekrano nuotrauka 2021 03 09 135831 Ekrano nuotrauka 2021 03 09 140254

Ekrano nuotrauka 2021 03 09 135734 Ekrano nuotrauka 2021 03 09 135957

Gintaro Stankevičiaus nuotraukos

  Į pašto dėžutę, kuri buvo padėta prie gimnazijos esančio paminklo Laurynui Stuokai-Gucevičiui, skambant Emilijaus Beinoro, Ia, Martynos Griciutės, Ia, Emos Urbanovičiūtės, Ic ir jos brolio, Emos Kurtkutės, IIa ir Danielės Petrylaitės, IIa,  atliekamoms dainoms įmesti 25 laiškai. Prieš įmesdami laišką į pašto dėžutę garsiai jį perskaitė Emilija Balaševičiūtė, IIa, Gabrielė Kurulytė, IIa, Emilis Kairys, IIb, Augustina Zabukaitė, IVc.
 Dėkoju visiems gimnazistams, kurie rašė laiškus, pasidalino savo mintimis. Gal ir ne visų rašiusiųjų laiškai išsiųsti, svarbiausia - prisiminti savo šalies istoriją ir tuos žmones, kurie ją kūrė.

Mokytoja Jolanta Kireilytė 

Gerbiamas Laurynai Stuoka-Gucevičiau,

Rašau šį laišką norėdamas pasidžiaugti Lietuva tokia, kokia ji yra šiandien. Taip pat noriu padėkoti už Jūsų sunkų darbą ir pastangas. Nepaisydamas to, kad buvote geras architektas ir galėjote rasti sėkmę bet kur Europoje ar net pasaulyje, sugrįžote į Lietuvą ir leidote savo projektų idėjoms ir svajonėms skleistis čia, Lietuvoje. Esu labai dėkingas Jums.

Mantas Einoris, IId klasė 

Gerbiamas Jurgi Bielini,

 Norėčiau Jums padėkoti už lietuviškos spaudos skleidimą. Uždraudus lietuvišką spaudą, jūs rizikavote savo gyvybe, kad tik žmonės turėtų galimybę skaityti lietuviškai ir nepamirštų gimtosios kalbos. Jei ne Jūs, dabar galbūt kalbėtumėme rusiškai arba lenkiškai, lietuvių kalbos nebebūtų. Dabar Jūsų dėka turime tokią unikalią lietuvių kalbą, galime bet kada skaityti lietuviškus kūrinius be jokios baimės, jog už tai grėstų bausmė.
 Šiomis dienomis Jus prisimename kaip patį žinomiausią ir labiausiai atsidavusį knygnešį. Mano nuomone, antro Jurgio Bielinio – tokio knygnešio – daugiau nebus ne tik dėl to, kad spauda galbūt daugiau nebus draudžiama, bet ir dėl to, kad, ko gero, neatsirastų tokio pasiaukojančio žmogaus, kuris imtųsi tokio pavojingo darbo.

Pagarbiai Arnas Tamašiūnas, IIa klasė 

Diana Glemžaite,

 Rašau Jums, nes noriu papasakoti apie tai, kokią šalį dėka Jūsų drąsos turime dabar. Tikiuosi, jog kad ir kur esate, Jus supa užsitarnauta ramybė.
 Kol buvote tarp mūsų, nespėjote pamatyti galutinio Lietuvos išsilaisvinimo iš okupacijos pinklių. Turbūt nežinote, ar mums pavyko. Noriu pasakyti, jog mes laimėjome. Šiandien lietuviai turi žodžio, minties, tikėjimo laisvę. Galime patys valdyti savo šalį- rinkti valstybės atstovus ir net patys tokiais tapti. Visi kartu kuriame Lietuvos ateitį ir prisidedame tiek, kiek galime. Per valstybines šventes be baimės keliame Lietuvos vėliavą ir dainuojame himną. Nežinau, ar be Jūsų ir kitų žmonių narsos turėtume tokią Lietuvą.
 Kai pirmą kartą išgirdau keletą istorijų apie Jus, iškart supratau, kad turėčiau labiau pasidomėti. Tada sužinojau, kad buvote meniškos sielos žmogus. Kūrėte eilėraščius, piešėte, tapėte. Tačiau po nuostabios menininkės šydu slėpėsi stiprios valios, kilnios sielos kovotoja, Lietuvos partizanė. Kai kurie žmonės Jus prisimena kaip liekną, trapią, kūrybingą mergaitę. Tačiau tuo pat metu buvot narsi, pasiryžusi kovoti už nepriklausomą Lietuvą moteris. 1945 metais netekote tėvo, kai jį suėmė ir išvežė į lagerį, o po trejų metų ir mamos su jaunesniais broliais Juozu ir Liudviku bei sesute Dalia, kai juos ištrėmė į Sibirą. Prarasti šeimą yra vienas baisiausių dalykų. Labai dėl to užjaučiu. Įstojusi į Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinę ištekėjote už Gedimino kuopos vado Juozo Bulovo-Ikso, o po to netekote ką tik gimusio vaikelio. Net nutikus šiems tragiškiems įvykiams, nepabūgote ir nepasidavėte, nes nėra nieko baisesnio, kaip gyventi okupuotoje šalyje, kurioje neturi laisvės. 1949 metais garbingai baigėte savo kovą Plunksnuočių miško bunkeryje.
 Jūs įkvėpėte daugybę žmonių, parodėte, kaip svarbu kovoti už savo laisvę. Mano svajonė- vieną dieną tapti tokia pat drąsia ir stipria moterimi, sudėti meilę šeimai, menui bei šaliai ir Lietuvą padaryti dar vieningesne, stipresne, daugiau meilės ir gėrio skleidžiančia valstybe, kuri gyvuos šimtus metų ir niekada Jūsų nepamirš.
 Ačiū už viską.

Gabija Jankauskaitė, IIb klasė 

Drąsioji Emilija Pliateryte,

 aš esu Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos IIb klasės mokinė Orinta Aleknaitė. Rašau šį laišką, nes žaviuosi Jūsų atkaklumu bei drąsa. Taip pat noriu pasveikinti su dar vienu laisvoje Lietuvoje auštančiu pavasariu!
 Apie Jūsų kilnius darbus sužinojau per istorijos pamokas. Kai mokytoja pasakojo apie 1831 m. sukilimą, negalėjau atsistebėti Jūsų ryžtu. Sužinojusi, kad prasidėjo sukilimas, Jūs be dvejonės nusirėžėte savo dailius plaukus, apsirengėte vyriškais drabužiais, už diržo užsikišote pistoletą ir nujojote į Dusetų dvarą, kur surinkote šaunią sukilėlių brigadą. Jūsų būrys nesunkiai sutriuškino rusų pėstininkų būrį ir užėmė Zarasus. Net ir būdama silpnos sveikatos, nepalaužiamai kovėtės už Lietuvos laisvę ir savo narsa paneigėte visus vyrų išgalvotus stereotipus, kad moterys negali ginti savo šalies laisvės. Kaip Jūs sugebėjote jiems nepasiduoti?
 Jums tikriausiai įdomu, kaip dabar atrodo šalis, už kurios laisvę kovojote. Aš Jums papasakosiu. Dabar Lietuva kiek kitokia. Džiaugiamės laisva šalimi jau beveik trisdešimt vienerius metus. Manyčiau, kad net šiek tiek apsnūdome savo laisvės guolyje. Nesijaudinkite, savo tradicijų ir didvyrių tikrai nepamiršome! Kitaip juk nerašyčiau šio laiško. Šiuometinėje Lietuvoje galime didžiuotis turėdami ne tik drąsių vyrų, bet ir moterų, kurios, sekdamos Jūsų pavyzdžiu, nepabūgsta sunkių iššūkių. Norėčiau, kad ir ateityje lietuviai išliktų tokie pat drąsūs, patriotiški ir atkaklūs, kokia buvote Jūs.
 Galiausiai norėčiau padėkoti, kad ateities kartoms parodėte, ką reiškia būti narsiu, ryžtingu, pasiaukojančiu piliečiu. Taip pat Jūsų darbai įkvėpė drąsos daugeliui moterų ir mergaičių. Savo pasiryžimu parodėte, kad galime pasiekti daugybę nuostabių dalykų. Jūs – mano didvyrė!

Su pagarba Orinta Aleknaitė

Gerbiamas Generole Jonai Černiau,

 Rašau Jums, norėdamas padėkoti už pasiaukojimą ir Tėvynės gynimą. Džiugu, kad mano kraštas – Kupiškio kraštas – užaugino tokias drąsias asmenybes kaip Jūs, kurios nepabūgo ginti šalies laisvės bei dirbti jos labui. Jūs buvote vienas iš Nepriklausomybės kovų dalyvių, gynėte dar tuo metu trapią ir lengvai pažeidžiamą Tėvynę. Jeigu ne tuometinės savanorių pajėgos, vargu ar Europa, o ir visas pasaulis, matytų Lietuvos vardą žemėlapyje. Lietuva liktų tik istorija. Istorija, kurios puslapius lėtai vartytų didžių lietuvių protėvių palikuonys gedėdami savo šalies. Taip pat jūs prisidėjote prie Lietuvos kariuomenės veiklos, buvote pasiryžęs ginti Lietuvą. Buvote 20-osios Vyriausybės ministru pirmininku, dirbote Lietuvos labui. Už tai esu Jums dėkingas.
 Norėčiau šiek tiek papasakoti apie šiuos laikus. Dvidešimto amžiaus pabaigoje mes atgavome nepriklausomybę ir vėl tapome laisvi. Lietuviai vėl gali laisvai reikšti savo mintis, valdyti savo šalį, turėti savo kariuomenę, keliauti ir skleisti Lietuvos vardą pasaulyje. To mes nebūtumėme pasiekę be jūsų, Laisvės šaukliai! O Jūsų garbei Kupiškyje, parkelyje, yra pastatytas paminklas. Čia vyksta kariniai pasirodymai, šventės, atvyksta laisvos Lietuvos kariuomenė ir mus moko, kaip reikia kovoti dėl laisvės. Taip pat pagrindinė mokykla Noriūnuose yra pavadinta Jūsų vardu. Kupiškis, o ir visa Lietuva neužmiršo Jūsų vardo.
 Dar kartą norėčiau padėkoti Jums už viską, ką padarėte dėl Lietuvos. Jūsų darbai išliks ne tik istorijoje, bet ir žmonių širdyse.

Povilas Uckus, IIb klasė