2019-ieji – Juozo Tumo-Vaižganto metai

v3„ Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose – prašom pasiskaityti ir bus vis tiek, ar aš tebesu, ar nebesu.“ 

Vaižgantas

 Juozą Tumą-Vaižgantą gerai žinome kaip Lietuvos rašytoją, žmonių mylimą kunigą, spaudos darbuotoją, literatūros istoriką, kritiką, visuomenės veikėją, pedagogą, muziejininką, bet šįkart jo jubiliejinio – 150-ojo – gimtadienio proga prisiminkime Vaižgantą kaip kaunietį. Kaunas buvo ne tik jo jaunystės miestas, bet ir paskutinieji jo gyvenimo metai.
 Tai buvo laisvas žmogus. Žinomas jo posakis: „O aš pasiliksiu – laisvas sau – žmogus.“ Iš rašytojo publicistikos žinome, kad jau nuo mažens jo dvasioje brendo laisvės troškimas ir pasipriešinimas bet kokiai prievartai ar išnaudojimui. Viename iš savo straipsnių apie tėviškę ir vaikystės metus jis rašo: „Tėvelis vergiją besivaizdino gal tik kaip nemalonų sapną: nubudai, nebėra jo, tai nebėra ko nė skaitytis su juo. Man gi vergija tebebuvo gyvas faktas – jis tebesireiškia tėvelio nejučiomis tebesilaikomo ir kitiems tebepatariamo dėsnio: lenkis, kad ir tau nekliūtų. Manęs tai nebeįtikino; manęs nebeėmė noras lenktis ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam prieštaraudamas. Man buvo nebepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava.“
 v2Optimistas, entuziastas, visa mylintis. Jo devizas: myliu ir mylėsiu! Ir ta vaižgantiška meilė – pati gražiausia, šviesiausia. J. Tumas gerbė kiekvieno žmogaus pažiūras, buvo labai tolerantiškas. Baisiai nekentė davatkiškumo, fanatizmo. Sakydavo, kad svarbiausia švari žmogaus sąžinė, graži siela, gera širdis.
 Kauno laikotarpis Vaižgantui buvo pats darbingiausias ir kūrybingiausias. Juk čia išgarsėjo ir subrendo kaip rašytojas – sukūrė pačias geriausias prozos knygas: „Dėdes ir dėdienes“, „Nebylį“, „Išgamą“, „Žemaičių Robinzoną“, du romanus „Audra“ ir „Šeimos vėžiai“, kuriuos laikė jau anksčiau parašytų ir išgarsėjusių „Pragiedrulių“ tęsiniu.
 Kaune parengė ir išleido 19 savo „Raštų“ tomų. Atvykdamas gyventi į Laikinąją sostinę, jau buvo parašęs „Pragiedrulius“. Pirmąją dalį – „Gondingos kraštas“ – išleido Vilniuje, o antroji „Vaduvų kraštas“ buvo parengta ir išleista Kaune 1920 m. pabaigoje.
 Jo gyvenimo motto – mylėk ir būk mylimas. Žinome ir pagarsėjusį Vaižganto posakį, jo paties ranka parašytą viršum nuotraukos su šuneliu Kauku: „Ieškojau laimės kitiems, o laimingu tapau pats.“ Tame sakinyje – visa Vaižganto kaip žmogaus esmė.
  Kviečiame ateiti į gimnazijos biblioteką plačiau susipažinti su Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu ir kūryba.

Bibliotekininkė Renata Petrusevičienė

Gintaro Stankevičiaus nuotraukos